artillery

artilerija statusas T sritis Gynyba apibrėžtis Karo mokslo šaka, tirianti šaunamųjų pabūklų sandarą, savybes ir naudojimą. Pagrindinės artilerijos mokslo kryptys: ↑balistika, artilerijos ginklų ir šaudmenų sandaros pagrindai, sprogstamosios medžiagos ir parakai, artilerijos gamybos technologija, artilerijos kovinis naudojimas, šaudymo ir ugnies valdymo teorija, artilerijos istorija. Artilerijos mokslas pradėjo kurtis XVI–XVII a. Italas Leonardas da Vinči (Leonardo da Vinci) tyrinėjo šūvio atatranką, išrado šautuvo titnaginį degtuvą, tyrinėjo sviedinio trajektorijos formas ir priklausomybę tarp jo lėkimo sąlygų ir nuotolio. Italas N. F. Tartalja savo darbuose nagrinėjo sviedinio lėkimo teoriją, trajektoriją, parako degimą, šūvį ir jo reiškinius; išrado kvadrantą. Rankraštyje „Riterių reikalas“ (1569) M. Belskis (Lenkija) rašė apie vamzdžio iš lydyto bronzos luito gręžimą. 1613 m. pasirodė D. Ufano (Ispanija) veikalas „Traktatas apie artileriją“, 1621 m. O. Michailovo (Rusija) – „Patrankų kovos statutas ir kiti karo mokslo reikalai“. G. Galilėjus (Galileo Galilei, Italija) veikale „Dviejų naujų mokslo sričių matematiniai įrodymai“ (1638) tyrinėjo sviedinio lėkimo parabole teoriją, sudarė balistines lenteles. E. Toričelis (Torricelli) veikale „Apie sunkiųjų kūnų judėjimą“ aprašė parabolinę sviedinio lėkimo trajektoriją ir jo išrasto kvadranto sandarą ir naudojimą. Lietuvis, Vilniaus universiteto auklėtinis, artilerijos inžinierius Kazimieras Semenavičius (Simonavičius) 1650 m. Amsterdame lotyniškai išleido veikalo „Artis magnae artilleriae“ („Didysis artilerijos menas“) pirmąją dalį, kurią sudarė 5 knygos. Pirmojoje knygoje aiškino pabūklų kalibrą, konstrukciją, taikymo būdus, metalo lydinių sudarymo metodus; antrojoje – artilerijoje naudojamų medžiagų gamybos technologiją; trečiojoje („Apie raketas“) aiškino kietojo kuro raketų konstrukciją, jų sandarą, gamybą, leidimo įrenginius, nagrinėjo to meto raketas, nustatė (pirmą kartą) raketos trajektorijos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinių, nustatė, kad raketos skriejimą galima stabilizuoti sparneliais; ketvirtojoje analizavo artilerijos ir fejerverkų sviedinius; penktojoje nagrinėjo artilerijos sviedinių leidimo pabūklus ir įrangą (mašinas). Antroji veikalo dalis neišleista. Rankraštis buvo laikomas Sanguškų (netoli Liublino), vėliau Zaluskių (Varšuvoje) bibliotekoje, iš kur XIX a. išvežtas į Peterburgą. Šis veikalas \artillery150 metų buvo svarbiausias veikalas apie artileriją Europoje; jis išverstas ir išleistas prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų, lenkų kalbomis. XVIII a. artilerija pradėta klasifikuoti pagal galią į lengvąją, vidutinę, sunkiąją, didelės galios ir labai didelės galios, o pagal kalibrą – į mažo (20–75 mm), vidutinio (75–175 mm) ir didelio (>175 mm). Per I pasaulinį karą atsirado artilerinis puolimo rengimas, kurio tikslas – sunaikinti priešo ugnies priemones, nuslopinti jo gynybą ir užtikrinti savo pėstininkams puolimo sėkmę. Prieš II pasaulinį karą artilerijos vaidmuo mūšyje buvo vertinamas nevienodai: vienų šalių karo mokslas menkino artileriją, o kėlė aviacijos ir tankų vaidmenį, kitų – nemenkindamas aviacijos ir tankų vaidmens, artileriją laikė pagrindine ugnies priemone. II pasaulinio karo puolamosiose operacijose buvo pradėtas praktikuoti artilerinis puolimas ir artilerijos atakos rengimas, o gynyboje – artilerinis kontrparengimas. Artilerijos mokslo pažangai daug padarė konstruktoriai ir mokslininkai, kurie sukūrė naujas artilerijos sistemas, atliko jų balistinius tyrimus, sukūrė naujus artilerijos naudojimo kautynėse ir valdymo metodus. Po II pasaulinio karo, sukūrus raketas ir branduolinį ginklą, labai ištobulėjus karo aviacijai, artilerija vis dėlto liko viena svarbiausių ugnies priemonių, užtikrinančių nuolatinę paramą mūšyje pėstininkams ir tankams, ypač kai mūšyje naudojamas tiktai įprastinis ginklas. atitikmenys: angl. artillery rus. артиллерия ryšiai: dar žiūrėk – balistika